Aš savo mažiukui dariau gimtadieni McQueen’o tematika. Jam tik 2m., tai nelabai gal dar ir rūpėjo ta tema. Bet mums patiems buvo smagu.  Papuošiau stalą su McQueen atributika (lėkštės, stiklinės, servetėlės, McQueeno ir jo draugų mašinytėmis). Kvietimus siuntėme irgi McQueenó tematika. Gimtadienio kaltininkui pasiuvau sėdmaišį McQueen’ą, kitiems vaikams – pufikus tokius kaip McQueen’o ratai. Dar prie jubiliato sienos pakabinom balionų girliandą iš 200 balionų. Ant žemės padariau „autostradą“: naudojau tokią juodą neslidžią medžiagą ir baltą popierinę kimbančią juostą kelio juostoms per vidurį padaryti. Tai tas kelias vaikams labai patiko, jie važinėjosi juo su mašinomis. Beje, jis buvo 5m ilgio. Turėjau prizų – McQueen šokoladukų (saldainių parduovėje radau). Nors turėjau paruošusi visokių žaidimų, dėlionių McQueen tematika, bet žaidėme mažai, nes vaikai daugiau norėjo vieni lakstyti ir žaisti. Buvo smagu.

Dija24

Foto iš takingoffthemask.wordpress.com

Šventės idėją padiktavo tai, kad gimtadienius turėjo švęsti du berniukai, ir tai, kad berniukų užsiėmimai – mašinytės, lėktuviukai ir kita burzgianti technika…. bei tai, kad priaugom gražiąją Ferrari F1 maikutę, kuri labai tiko prie šventės idėjos :) ir labai norėjom ja pasipuošti. Taigi idėja – „Ratai“.

Šią temą nesunku išpildyti, nes šventinės atributikos pilna visuose prekybos centruose: lėkštutės, puodeliai su mašinom, suvenyrai/prizai dalyviams – guminukai mašinytės, spalvinimo knygelės… kuriuos gavo estafečių dalyviai.

Taigi visi šventės akcentai – tai, kas turi ratus. Tortas – ne išimtis. Jį darėme namuose (jei galima taip pasakyti, nes visi produktai – jau paruošti :) ); kaip matyti iš nuotraukos – Jums reikės 2 vyniotinių (rekomenduoju rinktis aplietus šokoladu), apvalių sausainių ratams, 1 keturkampio sausainio stogui, poros lazdelių garvežio ratams sujungti, saldainių „faroms“ ir kaminams bei šokolado viskam „suklijuoti“, su baltu šokoladu galite „nupiešti“ garvežio langus. Šventinį stalą papuošė smeigtukai – F1vėliavėlės.

Gimtadienis – vasarą, tad šventėm lauke, vaikai žaidė estafetes – kadangi ne visi vaikai dar turi „ratus“ (dviračius), arba dar nemoka jų vairuoti, stūmėm lėlių vežimėlius ir kitas „priemones“, kurias radom namie – karučius ir vaikiškus parduotuvės vežimėlius. Vaikų laukė prizai!

Kitas užsiėmimas – mašinyčių su balionais leidimas – kieno mašina nuvažiuos toliau?? Priputi balioną, esantį prie mašinos, o ji važiuoja, stumiama besileidžiančio baliono oro…

Suaugę taip pat neliko be veiklos – jiems organizavome viktoriną, aišku, iš kelių etapų, kur jie galėjo pasitikrinti savo kelių eismo taisyklių žinias bei kitaip „pasireikšti“:

-                 pirmasis etapas – blic turnyras, kuriame 2 komandos turėjo per 1 min atsakyti į kuo daugiau klausimų. Klausimai grupėms skirtingi, bet vienodo sunkumo, pvz., jei vienai komandai – Populiaraus multfilmo herojaus automobiliuko vardas (Žaibas Mc Qeen), tai kitai – traukinuko vardas (Thomas); vienai komandai klausimas  – 3 transporto priemonės, kurios varomos naftos produktais, kitai – 3 transporto priemonės, kurioms energija tiekiama tik elektra; išvardinti 5 azijietiškas (kiti – amerikietiškas) automobilių markes; daina, kurioje yra žodis mašina (kitai komandai – kelias/takelis);

-                 antras etapas – telefonas – nenaudojant žodžių vienas kitam paaiškinti žodžių reikšmes – pvz., eismo įvykis (kitai komandai – greitoji pagalba); mokyklinis autobusas (kitai komandai – keturratis motociklas); autoservisas (kitai komandai – automobilių nuoma). Buvo linksma žiūrėti, kaip mes pritrūkstam žodžių, kai jų reikia skubiai.

-                 Trečias etapas – teatras. Vienas komandos narys savai komandai per nustatytą laiką turėjo be žodžių paaiškinti, kas yra „raudona šviesa“, „pėsčiųjų perėja“, „eismo žiedas“. Sunkiausia buvo su patarlėmis, pvz., „nemesk kelio dėl takelio“… o galbūt tai ir neįmanoma??

Buvo išties linksmas „ratuotas“ gimtadienis!

Laura

Nors mūsų gimtadienis atšvęstas dar rudenį, tačiau norime pasidalinti jo akimirkomis, nes taip galima švęsti bet kuriuo metų laiku.

Tai buvo penktasis mano sūnaus Kristupo gimtadienis. Penki metai – pirmasis rimtas jubiliejus, todėl norėjau, kad vaikui jis tikrai patiktų. Tuo metu Kristupas ypač domėjosi kelio ženklais, šviesoforais. Namuose turime galybę popierinių, plastikinių, medinių kelio ženklų, didžiulių šviesoforų, kurie mirksi lyg tikrieji. Kur bepasisuktum, visur kelio ženklai, o jam vis ne gana ir ne gana. Nuėjus į didžiulį prekybos centrą leisdavome jam išsirinkti tai, ko jis pats nori. Žaislų skyriuje jis neretai užtrukdavo visai neilgai ir, nieko tinkamo ten neradęs, išsirinkdavo visai ne vaikišką dovaną. Kartą, tuomet dar būdamas 4 metų, iš didžiulio prekybos centro grįžo su naujausia „Kelių eismo taisyklių“ knyga. Kitą kartą išsirinko lipduką – ženklą „Šunis vesti draudžiama“. Ir tai tik keli atvejai, o jų buvo nuolat… Prieš miegą skaitome pasakas ne apie katinėlį ar gaidelį, bet apie šviesoforą linksmą dėdę, kuris sau sėdi ant stulpo.

Prieš gimimo dieną klausėme:
- Ko nori gimtadieniui dovanų?
O jo atsakymai vėl tokie patys:
- Pėsčiųjų perėjos, šalutinio kelio ir šviesoforo.

Taigi ir gimtadienio temą pasirinkome „Saugus eismas“. Pati šventė finansiškai daug nekainavo, bet teko investuoti nemažai laiko. Tačiau tiek pačiam šventės kaltininkui, tiek vaikučiams – svečiams ji patiko, todėl visiškai negaila to pasiruošimui sugaišto laiko.

Pagrindinis gimtadienio šventės idėjų generatorius buvau aš – mama, tačiau prie įgyvendinimo labai daug prisidėjo tėtis: kuriam teko garbė kompiuteriu maketuoti girliandą, vairuotojų teises mažiesiems šventės dalyviams.

Taip pat tėtis buvo atsakingas už tai, jog mūsų svetainė pavirstų tikrų tikriausia gatve su keliais, pėsčiųjų perėjom, medžiais.

Aš pati paruošiau smeigtukus, kuriuos susmaigstėme į sumuštinius ir kitus gardumynus.

Kadangi norėjau, kad šventė būtų ne vien pasibėgiojimai ir pasistumdymai, todėl parengiau viktoriną su klausimais apie kelio ženklus.

Taigi, kai viskas buvo suruošta, tai vyko ir pati šventė. Susirinko 13 vaikučių su mamomis ir tėčiais. Vaikai važinėjo su mašinytėmis-paspirtukais, vaišinosi, šoko. Tuomet vyko viktorina – dideliame ekrane rodžiau įvairius ženklus, o vaikai vienas už kitą garsiau bandė išaiškinti, ką tie ženklai reiškia. Žinoma egzaminą išlaikė visi jaunieji vairuotojai ir visiems jiems buvo įteikti vairuotojų pažymėjimai. Taip pat kiekvienas mažasis šventės dalyvis gavo dovanų po atšvaitą. Tuomet visi fotografavosi, pūtė žvakes, valgė torčiuką, vėl dūko, o išsidūkę išsiskirstė.

Štai tokia toji mūsų saugaus eismo šventė!!!

Laima

Kuo toliau, tuo labiau mane pradeda žavėti tematinės smulkmennos, į kurias anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Pavyzdžiui, jau nebeįsivaizduoju gimtadieninio stalo be tematinių papuošimų. Ir prieš šį gimtadienį visi draugiškai susėdę karpėme robotus bei klijavome juos prie smeigtukų – jais buvo papuošti visi gimtadienio maistai (keksiukai, sumuštinukai ir mini picos). Gaila, nufotografuoti niekam nekilo mintis.

Labai superiniai pritaikiau ir nusižiūrėtą sulčių indelių idėją: taurių sultims namuose neturime daug, tad sulčių buteliukai, papuošti robotų paveiksliukais, tiko šventei tiesiog idealiai. Ir nebūtų buvę gaila, jeigu kuris nors būtų sudužęs netyčia. Nuo šiol visada sulčių buteliukus vaikiškiems gimtadieniams taupysiu.

Na, o štai ir šventės scenarijus – paskutiniu metu man taip jau gaunasi, kad galutinai scenarijų sulipdau tik pačios šventės metu.>>

Istorija:>>
Sukviečiau visus vaikus į ratuką, ir papasakojau istoriją: taip jau atsitiko, kad vienas galingas robotas buvo siųstas į žemę, tačiau įvyko katastrofa ir jis krisdamas sudužo, išsibarstydamas į dalis (čia jau aliuzija į mūsų vaikinukų labai mėgstamą „Plieninio milžino“ filmą). Iš roboto liko tik pilvas (čia jau va ta dėžė, kur prie manęs stovi). Robotas labai prašo pagalbos, surenkant visas jo dalis į vieną ir žada ne tik atsidėkoti, bet ir pasakyti paslaptį, kur slypi paslėptas žemėje lobis (na, kaip gi be jo!)

Visi vaikai, aišku, su džiaugsmu pasižadėjo padėti ir užtvirtindami savo pažadą pasigamino asmeninius robotukus, kuriuos su pasididžiavimo sukasė į žemę (kas kur norėjo).
Robotukams pasinaudojau šiuo maketu:

Pirmoji užduotis
Norint surasti pirmąją roboto detalę (ranką), reikėjo atlikti pirmą užduotį: surinkti visus išsimėčiusius roboto varžtus ir sujungti juos su veržlėmis. Man pasakojant vaikams istoriją, Aušrinė visame kieme primėtė didelių varžtų (pirkau skirtingų rūšių, kad būtų įdomiau jungti juos su veržlėmis, tačiau rinkausi tikrai pačius didžiausius, kad paskui nebūtų taip, kad kuris nors netyčia įsipainioja mums į žoliapjovę). Išgirdę užduotį, vaikai iš karto pasileido po visą kiemą ieškoti varžtų, ir ilgai tikrai netruko, kol juos visus surado (galėjome tikrinti pagal tai, ar tikrai jau visos veržlės yra susuktos, nes veržlių nemėčiau ir laikiau pas save dubenėlyje).

Užduotis tikrai smagi, bet kitą kartą ją šiek tiek modifikuočiau, nes šį kartą ji truko per trumpai, kai kurie vaikai nerado nei vieno varžto, o kai kurie vienu metu atnešė penkis… Todėl kitą kartą arba padalinčiau vaikus į komandas ir liepčiau eiti ieškoti varžtų susikibus po 2-3, arba liepčiau suradus vieną varžtą būtinai grįžti į pagrindinę bazę (t.y. pas maneJ), užsukti varžtui veržlę ir tik tuomet grįžti ieškoti kitų. Na, bet šį kartą kaip jau buvo, taip jau buvo.
Kai buvo baigta užduotis, vaikai vėl puolė į paieškas – šį kartą ieškoti roboto rankos (kurią nutaikius progą jau buvo kieme numetusi Aušrinė).

Antroji užduotis buvo irgi robotiška: nužingsniuoti kaip robotams (nelankstant kelių ir rankų) iki tvoros ir atgal tris kartus. Žingniavo visi robotukai su nepaprastai dideliu užsidegimu. Po šios užduoties buvo rasta roboto koja.

Trečioji užduotis – karštas varžtas. Žaidžiasi taip pat, kaip ir „Karšta bulvė“: vaikai sustoja ratuku, kas nors iš suaugusių (pas mus tas vaidmuo teko Aušrinei) stovi nusisukęs į ratelį. Iš rankos į ranką yra perduodamas varžtas, o kai nusisukęs žmogus sušunka „Karšta!“ tas, pas kurį liko varžtas, iškrenta iš ratuko. Na… mes neiškrisdavome. Nes nei vienas vaikas nesutiko išeiti iš žaidimo. Užbaigę užduotį, vėl vaikai puolė ieškoti roboto dalies, ir rado dar vieną ranką.

Ketvirtoji užduotis vėl buvo žaidimas: „Robotas sako“ (taip pat žaidžiasi, kaip „Simonas sako“). Visi sustojo prieš mane, ir laukė nurodymų. Jeigu pasakydavau: „Robotas sako – palieskite galvą“, visi turėdavo paliesti galvą. O jeigu sakydavau tiesiog: ‚Palieskite galvą“, visi turėdavo stovėti kaip įbesti. Žaidimą aš dar ir sunkindavau: pati sakydavau vieną, o liesdavau kitą. Vaikai… Kartodavo viską pagal mane. Pažaidę, radome antrą koją.

Penktoji užduotis – mūsų standartinė ir pati smagiausia „Balionų užduotis“: išsirenkamas balionas, susprogdinamas bei atliekama balione rasta užduotis. Po šios užduoties buvo rasta ir roboto galva – paskutinė detalė.

Toliau turėjo sekti Roboto žadėtas atsidėkojimas, o tam buvau pasiruošusi super nerealią idėją-siurprizą. Tai yra, pagal mano pradinį užmatymą, vaikams įvykdžius paskutinę užduotį, dėžėje paslaptingai turėjo atsirasti Pop-Corn‘ų dėžė: (tą skylę Roboto pilve Aušrinė iškirpo tikrai sąmoningai). Buvo planuota, kad jau sudėjus visas detales į vieną, pasiūlysiu vaikams kišti ranką pro skylę Roboto pilve, ir pažiūrėti, ką Robotas paruošė dovanų. Tačiau šioje vietoje, kaip Laima įvardijo, „kontrolė iš mano rankų išslydo“. Man nepavyko gauti stačiakampės dėžės (na, per vėlai iš tiesų pradėjau ieškoti, ir neypatingai labai daug pastangų tam įdėjau), tad dėžė buvo be viršaus. Skylė irgi gavosi pernelyg žemai… Todėl tai, kad kažkas viduje yra, vaikai pastebėjo iš karto. Ir iš karto griūdami vienas per kitą bandė mane perversti ir per viršų pasižiūrėti, kas ten yra. O kai jau užmatė, kad pop-corn‘ai, greitai sumetė, kad daug daugiau pop-cornų gali užgriebti per viršų, nei per mažą pilvo skylutę. Tačiau siurpizas tikrai pasiteisino: pop-corn‘ai buvau didelėj paklausoj ir vaikų, ir suaugusių.

Ir vat dabar atėjo lobio eilė: vaikams buvo pasakyta, kad lobis paslėptas kažkur kieme. Justas jau iš ankstesnių patyrimų žino, kad aš stengiuosi, jog lobį atrastų jubilijatas, todėl nuo Juliaus nesitraukė nei per žingsnį. Ir girdėjo, kaip prie Juliaus prisiairtino Paulius, ir šiam šnipštelėjo, kad bėgtų ieškoti lobio šuns būdoj (neturim mes šuns, tik būdą). Ir vat tada galėjau stebėti vaizdelį, kaip Julius, visa galva mažesnis už Justą, bėga taip, kaip turbūt iki tol niekada nebuvo bėgęs: kulnai tik švytravo. Ir jokių greičio batų nereikėjo. Justui, kuris be visa ko dar bėgo smarkiai ši pykčio rėkdamas: „Taip nesąžininga!!! Paulius jam pasakė!!!!” pavyti Julių nebuvo jokių šansų.

Lobis buvo sąžiningai padalintas visiems robotukams, tačiau gimtadienis sulyg tuo nesibaigė.
Tradiciškai, į dangų paleidome linkėjimų balionėlį.

Ir dažėme robotiškus sausainukus.

Laiko buvo dar iki soties, tad dar žaidėme aibę žaidimų: kartu su tėveliais visi robotukai spardė kamuolį, gaudėme gyvatės uodegą (kai visi vaikai įsikimba vienas į kitą sudarydami gyvatėlę, o gyvatės galva turi pagauti uodegą) bei žaidėme žaidimą, kurį vėliau Justas įvardino kaip “patį smagiausią gimtadienio žaidimą” (vidury kiemo buvo pastatytas kibiras, po kuriuo buvo paslėpta kinder kiaušinio dėžutė su saldainiukais. Vaikas su užrištom akim ir kardu rankose turėjo apsisukti tris kartus aplink save, tuomet eiti į priekį ir bandyti su kardu pataikyti į pastatytą kibirą. Jeigu pataiko, po kibiru esantis siurprizas tenka jam. Vaikams šiek tiek eiti tikslo link pagelbėdavo, o vat iš Pauliaus su Aušrine “grybavimų” juokėmės už pilvų susiėmę).

Kaip nekeista, šiemet net pavyko pakilnoti Julių (tai jau kaip ir tradicinis gimtadienių atributas). Ne iš pirmo karto (nes nepatiko pasiūlyta kėdė), tačiau Julius vis dėl to ant kėdės (savo paties išsirinktos) užsiropštė. Ir net liko patenkintas

Kepiau ir robotišką tortą. Ir čia turiu pasidalinti dar viena istorija. Kelios savaitės iki gimtadienio gavau draugės Rasos klausimą: “Kaip manai ar aš sugebėčiau iškepti tokį tortą dukros gimtadieniui?”. Ir prie laiško buvo prikabinta gražaus Torto-Šuniuko nuotraukytė. Aš atsakiau taip, kaip yra iš tikrųjų: “Tortą-Šuniuką, manau, tikrai be problemų iškeptum. Bet bent jau aš tai niekada nesitikiu, kad man pavyks iškepti tortą identišką norimam”.
Rasyte, specialiai tau – štai tortas, kurį norėjau iškepti:

O štai tortas, kuris gavosi:

Juliui tortas labai patiko, o vat Ineta tai mane įskaudino, pareiškusi, kad “Anksčiau gi tau taip jau neblogai sekėsi tortus kepti…”. Va, koks palaikymas šeimoj…

Inga (Paprastos mamos dienoraštis)

Man be galo smagu organizuoti savo vaikučių šventes –  sugalvota tema, tada ir atitinkamos spalvos, atributai,  žaidimai, apranga…  Žinoma, – pirmiausia vaiko norai ir jo pomėgiai. Motiejaus 6-asis gimtadienis – ne išimtis.  Jau kelis metus jis – „ugnies tramdytojas“. Na, bet kaip toj skalbimo miltelių reklamoj – „bet pasunkinkime užduotį“ – dar ir lego fanas. Tad taip viską sudėjus – gimė lego gaisrininkų gimtadienio tema. Ir ne kitaip!

Gerą savaitę iki gimtadienio išsiuntėm draugams teminį pakvietimą ir „rezervavom“ jų laiką. Mūsų džiaugsmui  susirinko didelė ugniagesių komanda.

O iki to laiko buvo ką veikti, nes viską darėm savomis rankomis – ruošėm žaidimus, darėm girliandas – didelę virš saldaus stalo, mažą – tortukui; zefyrinių popsiukų stovais buvo didelės lego kaladėlės, kurias padėjo dažyti gimtadienio kaltininkas (statybinis putplastis apklijuotas spalvotu popierium, viršuje – nudažyti ir priklijuoti jogurtukų indelių dugnai);  lego žmogeliukų ir kaladėlių formelėse liejom spalvingus šokoladukus bei guminukus, o dovanoms  ir muiliukus;  sukom šokoladukus į popierių su lego kaladėlių fonu ir „Motiejui  6“ užrašu…

Smagu, kad internete pavyko surasti net LEGO šriftą! Taip taip – pasirodo jis toks yra!  Užrašius ir priklijavus iškirptas atitinkamų spalvų  raides raudoname fone iškart jauti Lego gimtadienio atmosferą. Na, ir kai jau užsikabini – tai tik spėk įgyvendint idėjas! Dovana (savaime aišku) ir jos įpakavimas taip pat  buvo „legiški“.

Bet nepamirškim, kad čia dar ir gaisrininkų gimtadienis! Gaisrinkų galvyčių zefyriniai popsiukai padėjo papuošti saldų stalą; jie padaryti iš „maršmeluos“ zefyriukų, įmerktų į baltą šokoladą, šalmai – „riešutėlių“ sausainiai, veidelių mimikos – įvairios kaip ir tikrų LEGO žmogučių. Smagu vaikams buvo rinktis kokį suvalgyti ;)  - su barzda ar ūsais, akiniais nuo saulės, linksmą ar susirūpinusį …

Iš dažnos buvimo gimtadieniuose patirties žinau, kad vaikai gali peštis dėl skanių torto dekoracijų, ir ta patirtimi pasinaudojant  padariau, kad kiekvienas šventės ugniagesys su torto gabalėliu gautų po norimos spalvos šokoladinį lego žmogutį. Tad pirktą prekybos centre tortą dekoravau šokoladiniais legiukais (toks štai naujadaras atsirado mūsų šeimos kalboje), pabarstukais, saldainiukais, o torto girliandą laikė tikri Lego ugniagesiai. Tortas gavosi labai žaismingas!

Legiukas  su skaičiumi 6 ant marškinėlių atspausdintas ant specialaus popieriaus rašaliniu spausdintuvu ir lygintuvu prilygintas ant marškinėlių. Ojojoj, kaip dabar prisimenu  ir tikriausiai nepatikėsit, bet kaip sunku šiais laikais rasti ne lazerinį spausdintuvą!  Net didelės spausdinimo paslaugas teikiančios įmonės turi tik lazerinius!

Ir kaip gi gimtadienis be žaidimų?!  Jau kelis metus darau panašius žaidimus, keičiasi tik tema, paveikslėliai, užduoties esmė išlieka. Vaikai jau žino kas bus, ir jiems tai labai patinka, o aš neužtrunku aiškindama taisykles. Vienas žaidimų – užrištom akim apčiuopom pataikyt priklijuoti gaisrininkui šalmą dideliame plakate; juk ir tikri ugniagesiai turi mokėti orientuotis tamsoje ;) Kitas – jau gimtadienio pabaigoje, kad prisidūkę ir sukaitę vaikai atvėstų  – LEGO bingo – išbraukti, jei radai savo lentelėje, mano ištrauktą paveikslėlį – kastuvą, gaisrininko žarną, tam tikros spalvos kaladėlę…..  Pirmas užbraukęs eilutę bet kuria kryptimi – sušunka LEGO! Ir, žinoma, gauna dovanų – po gaisrininko šalmą, lego šokoladuką bei muiliuką.

Pabaigai – bendra ugniagesių komandos nuotrauka.

Šventė taip greit pasibaigė net nespėjus pasidžiaugti akimirkom, matyt, – kaip ir visi malonūs dalykai! Bet išliko smagūs prisiminimai, atgarsiai ir nuotraukos.

Dovilė

Penktojo gimtadienio tema – fėjos. Morta pati rinkosi, kurias drauges nori kviesti, o drauges kvietėme be tėvelių, kad kuo daugiau dėmesio galėtume skirti vaikams. Kai merginos susirinko, kalbėjome apie fėjas. Aš iš vakaro buvau atsispausdinusi įvairių fėjų paveikslėlių, ir mes juos peržiūrėjome: radome ir dantukų fėją, ir gėlių fėją, ir drugelių fėją…pačias įvairiausias! Pakalbėjome, ką darbščiosios fėjos daro, kokio jos dydžio, kaip atrodo. Papasakojau, kad manoma, jog fėja gimsta, kai pirmą kartą nusijuokia kūdikis. Visos apgailestavome, kad nė vienai kol kas neteko matyti fėjos, tačiau Emilija su Guste jau papasakojo, kad jas jau aplankė dantukų fėja :)

Kai apžvelgėm visus paveikslėlius, žiūrėjome, ko trūksta mano pieštame plakate. Mergytės tuoj pat pastebėjo, kad trūksta…karūnos! Hmmzzzz…. To plane nebuvo :D Ieškojome, ko dar trūksta ir, žinoma, pastabiosios mergaitės tuoj pat atkreipė dėmesį, kad mūsų fėja – be sparnelių. Kadangi fėjos gali turėti ir didelius, ir mažus sparnelius (matėme paveikslėliuose), tai tuoj pat visos pamatėme, kad mūsų fėjos – maži sparneliai. Tada klausiau, kur sparneliai turi būti: klijavau ir ant nosies, ir ant pilvo, ir ant suknelės…ech, kaip smagiai kvatojo merginos, kol galų gale sutarėme, kad sparneliai būna už pečių.

Pirmoji – kaip paprastai ir būna per gimtadienius – sparnelius užmerkusi akis klijavo Morta. Kiekviena mergaitė gavo po du sparnelius ir užsimerkusi (arba užsirišusi akis) juos klijavo fėjai ant pečių. Kai kurios labai sąžiningai užsimerkė, kai kurios vos vos pramerkusios akeles žvilgčiojo, o buvo ir tokių, kurios norėjo tik stebėti.

Kai fėja jau buvo su sparneliais, kalbėjome apie tai, kodėl fėjai reikalingi tie sparneliai. Žinoma, kad skraidyti! Kalbėjome apie tai, kaip fėjos skraido ir kur jos nutūpia. Kalbėjome apie tai, kad jos turi būti labai atsargios, nes juk gėlytės juda, kai jos ant jų nutūpia. Kad įsitikintumėme – paėmiau gėlytę ir priliesdavau jos žiedlapius, kurie tuoj palinkdavo.

Taip atėjo metas antrai užduočiai – fėjų šokiui. Visų pirma kiekviena mergaitė išsirinko po „namelį“ (norimos spalvos gėlę iškirptą iš spalvoto popieriaus), kurią lipnia juosta priklijavome prie grindų. Tada išdalinau merginoms fėjų šokio juostas: pūkuotas baltas girliandas ir tamsoje šviečiančių žvaigždučių girliandas – jei kartais tektų skristi naktį. Gabrielius buvo DJ’us ir leido Vivaldžio „Metų laikus“. Reikėjo jums matyti, kaip fantastiškai tos mergaičiukės šoko! Netikėtai muzika sustojo ir, žinia, mergaitės iškart bėgo į savo namelius – ant gėlyčių. Vėl paleidom muziką. Tąkart – prieš sustabdant muziką – nuklijavau nuo grindų vieną gėlytę. Taigi viena fėja – muzikai sustojus – liko be namelio :( Vėl grojo muzika, o fėjos šoko, kol vėl muzika sustojo, ir dar viena fėja liko be namelio. Taip fėjos šoko tol, kol liko tik viena fėja ant paskutinės gėlytės.

Nuvargusiom po šokio fėjom reikėjo pailsėti – ėjome dėlioti dėlionių. Dėliones padariau iš vakaro: atsispausdinau fėjos paveikslėlį, kurį figūrinėmis žirklėmis sukarpiau į daugiau dalių. Mergaitėms reikėjo sudėti dėlionę ir suklijuoti ją ant spalvoto popieriaus lapo. Viena fėja nenorėjo dėlioti, tačiau Gabrieliui paprašius JAM padėti, geroji fėja, žinoma, sutiko :) Taip įsidrąsino ir nedrąsiausia mažoji fėja ir jau visose užduotėlės visos fėjos dalyvavo labai aktyviai.

Kai dėlionės buvo baigtos, pakalbėjome apie tai, kad dažnai fėjos pasipuošia blizgučiais. Žinia, jos juk turi fairy dust – fėjų dulkelių – įvairiems stebuklams (pavyzdžiui, kad galėtų skraidyti) daryti. Šiandien fėjos pasipuošė fėjų dulkelėmis ant pirštų galiukų – nulakavome joms nagučius blizgučiais praturtintu laku :) Turiu pasakyti, kad ši veikla buvo paaaaaati populiariausia, o merginos vis sakė: man dar čia trūksta blizgučių! Ir dar čia! Ir dar čia daugiau norėčiau! Kai baigėme, visų veidus puošė šypsenos :)

Kol nagučiai džiuvo, pažiūrėjome visas dovanas. Kaip žinoti, kieno dovaną žiūrėti pirmiausia??? Ogi mes žaidėme žaidimą: Morta išsirinko žaisliuką, kurį siuntėme ratu grojant muzikai. Pati Morta sėdėjo rate, tačiau neimdavo žaisliuko į rankas. Kai muzika sustodavo, tas vaikas, kuris rankose laikė žaisliuką, atiduodavo Mortai jos gimtadienio dovaną. Taip buvo ir mergaitėms smagu, ir, žinoma, Mortai. Gėrėjausi, kaip Morta sako „ačiū“, o merginos pasakoja apie savo dovaną, viską aprodo, didžiuojasi. Ach, koks puikus amžius, kai jau socializacija tampa tokiu svarbiu žmogaus raidos elementu! Kol apžiūrėjome dovanas, nudžiuvo nagučiai.

Nagučiams nudžiuvus keliavome valgyti picos. Ne visos fėjos susižavėjo pica. Tos, kurios nesusižavėjo, valgė įvairių įvairiausių pavidalų vaflius, o kurios nenorėjo net vaflių – galėjo tiesiog pūsti fėjų burbulus. Kiekviena mergina ant savo burbulų už(si)rašė vardą – juk reikia žinoti, kas kieno, ar ne? Aš tiesiog grožėjausi: pica, vafliai, burbulai, šypsenos, klegėjimas…kaip man patinka toks ramus gimtadienių šventimas po testosteroninių berniukų gimtadieninių siautulių :D Žinoma, ir anie turi nepakartojamo žavesio, tačiau man visai patinka ir švelnesni gimtadieniai.

Kai visos pavalgė ir išpūtė tiek burbulų, kiek širdelės geidė, ėjome dekoruoti sausainių. Iš pradžių galvojau pati kepti fėjų sausainius (širdeles arba žvaigždeles), tačiau Lina pasiūlė geriau nupirkti: mažiau laiko prie puodų ir daugiau laiko švenčiant. Taigi turėjome tuos apvalius vafliukus su karameliniu įdaru. Puikus dalykėlis! Visų pirma, jie buvo pakankamai dideli. Visų antra, plokšti: nenuvarvėjo glaistas ir nenubyrėjo pabarstukai. Glaistą darėme sumaišę cukraus pudrą su vandenuku. Į masę įlašinome penkis lašus (šiandieninės šventės skaičius buvo penki:)) raudonų maistinių dažų, kuri tapo rožinė. Štai tuo rožiniu glaistu mergytės ištepė vaflius ir barstė tiek pabarstukų, kiek širdis geidė. Baigtus fėjų skanumynus sudėjome ant radiatoriaus išdžiūti (glaistas turi sukietėti).

Kai skanumynai buvo baigti, pakalbėjome, ką dar be sparnelių turi visos fėjos. Čia jau buvo labai lengvas klausimas fėjų gyvenimo ekspertėms – žinoma, kad stebuklingą lazdelę! Taigi keliavome gaminti stebuklingos fėjų lazdelės. Mes iš vakaro su Lina buvome sukarpę kiekvienai merginai po dvi žvaigždes. Lipnia juosta prie vienos žvaigždės priklijuodavom šenilo lazdelę, o po to merginos klijais priklijuodavo antrąją žvaigždelę. Žvaigždeles mergaitės dekoravo mūsų su Lina iškarpytomis dekoracijomis ir, žinoma, blizgučiais (merginos tepė ant stebuklingųjų lazdelių blizgų nagų laką).

Mergaitėms baigiant gaminti lazdeles, aš susirūpinusi joms pranešiau, kad ant tik ką prasikalusių gėlyčių užkrito sniegas. Fėjos, žinia, padeda bėdos ištiktiems – ir ypač, kai kalbama apie jų namelius – gėlytes. Taigi jos turėjo nukasti sniegą nuo gėlyčių. Gėlytės buvo specialiai pagaminti čiupačiupsai (iškerpamos trys širdelės, kurios „pamaunamos“ ant ledinuko. Jeigu širdelės per daug juda, apačioje užklijuokite lipnią juostelę, kad nejudėtų), kuriuos susmaigsčiau į batų dėžę, uždengtą žole – krepiniu popieriumi. O gėlytes apmėčiau vata – sniego gabalėliais. Taigi fėja turėjo šaukštu (neliesdama sniego ir gėlių rankomis) pakabinti vieną sniego gniūžtę ir nunešti ją į kibirėlį kitoje kambario pusėje. Visos fėjos susikaupusios ir sparčiai nešė sniego gniūžtes į kibirėlį. Žinoma, kiekviena fėja už sunkų darbą gavo po gėlę :)

Kai išgelbėjome gėles, ėjome patikrinti, ar mūsų fėjos yra taiklios. Kodėl? Todėl, kad juk reikia pataikyti nusileisti ant gėlių, kai skrendi bei mokėti padėti pinigėlius po ta pagalve, po kuria reikia padėti :D Taigi fėjos gavo krepšelį (batų dėžę), į kurį turėjo pataikyti dantukus (ZoLo pagalvėlės). Noriu pasakyti, kad ZoLo pagalvėlės yra vienas mano mėgiamiausių visų laikų žaislų. Dar jos anglakalbiams yra žinomos kaip Bean-bags:) Jos – nepaprastai vaizduotę skatinantis žaislas ir galima sugalvoti begalę, bet tikrai BE-GA-LĘ būdų su jomis žaisti. Šįkart jos buvo dantukai, skriejantys į fėjos krepšelį :D

Pavargusios fėjos keliavo valgyti torto.

Beje, šiemet naudojau puikų būdą, ką daryti, kad vaikai nesipeštų, kuris ką darys pirmas. ABĖCĖLĖ! Kai tik imdavo kaisti oras, ir kilti įtampa, tuoj pasitelkdavau abėcėlę. Pavyzdžiui, pirmoji torto gabalėlį gavo gimtadieninkė, o toliau visos – pagal abėcėlę. Žinoma, dar reikia sugalvoti visokių juokelių. Pavyzdžiui, ar dalyvauja gimtadienyje Aguona? Bulvė? Pomidorė? Mergaitės kvatojo už pilvų susiėmusios, o – kai ištardavau jų vardą – būdavo pasiruošusios veiklai. Kad nė viena nesijaustų nuskriausta, vieną kartą keliaukite pagal abėcėlę, o kitą – atvirkščiai ir t.t. Žodžiu, kad visiems būtų linksma.

Tortas buvo net labai vykęs – beveik visos merginos prašė antro gabalėlio. Už tortą Morta dėkoja babai, kurią jau greitai įsivaizduosime mūsų tortų parinkėja de facto. :) Kartu su fėjos tortu mano mama atvežė ir penkis fejerverkus. Mes turėjome pasiruošę vieną, tačiau degėme, žinoma, visus penkis. Iš pradžių – vos uždegus fejerverkus – dainavome Mortai „Su gimimo diena“, o kad laikas degant fejerverkams neprailgtų, skaičiavome, kiek laiko jie dega – suskaičiavome net iki 25!

Po torto ėjome susipakuoti dovanėlių šventės dalyvėms: kiekviena mergaitė gavo po savo išgelbėtą gėlytę-ledinuką, po savo indelį fėjos burbulų, po savo dekoruotą fėjų pyragą, po tris saldainius ir po penkis saldainius-širdeles, kad visos prisimintų, jog dalyvavo penkerių metų Mortos gimtadienyje ir yra geriausios/mylimiausios Mortos draugės :)

Kadangi jau buvo beveik trys valandos (gimtadienis buvo nuo vidurdienio iki trečios valandos), paleidau merginas žaisti. Buvo smagu žiūrėti, kaip merginos užsidaro kambario duris ir tiesiog ten išnyksta. Kai įėjome, radome visas sulipusias į Mortos/Gertrūdos lovą ir linksmų linksmiausias. Kadangi nė viena neišėjo namo vos tėvams atėjus, tai išsiskirstėme jau po ketvirtos valandos.

Štai taip praskriejo dar vienas gimtadienis.

Austėja

• Jeigu svarstote, kaip užimti svečius, jiems renkantis
• Jeigu norite pakelti visiems nuotaiką ir linksmai pakvailioti
• Jeigu fotografuojantis jaučiatės nejaukiai pozuodami
• Jeigu norite spalvingų bei nuotaikingų nuotraukų atsiminimui
• Jeigu rengiate vestuves, krikštynas ar gimtadienius
• Jeigu norite pabūti visai kitame apmlua be jokių kostiumų persirengimo

Šventės idėja jums siūlo popierinių ūsų, lūpų, akinių bei kitų foto rekvizitų ant pagaliuko :)

6 vnt. – 10 Lt

21 vnt. – 30 Lt

Kartą viena skaitytoja iškėlė labai rimtą klausimą – su vaikų ir jaunimo gimtadieniais viskas aišku: čia daug dėmesio dekorui, pramogoms, teminėms/kostiuminėms linksmybėms. Tačiau ką įdomaus būtų galima pasiūlyti garbaus amžiaus jubiliejaus sulaukusiam žmogui ir jo svečiams? Juk visokio dekoro ir šventinio stalo TIK su gėlių kompozicijomis bendraamžiai solinezanto draugai ir giminės tikrai nesuprastų… Nes, na, kaip čia atrodys prieš svečius, jei jie, atėję ant bendro stalo, nerastų vyniotinių ir silkutės. Ir visai nesvarbu, jog visa tai paserviruota ant „švediškai“ paruošto stalo. Juk viskas turi būti šalia, po ranka, kad niekur toli eiti nereikėtų. Šiek tiek pasivaišinus, palinguoti, paskui vėl paskanauti, o tada vėl palinguot… Išgirsti kokį nors tostą, jį užtvirtint ir vėl užkąst…

Na, bet toks gyvenimas, tokia ta mūsų kartų sandūra :) ir mes taip kažkada juk šventėme kartu su tėvais. Bet visgi norisi į tokią šventę įnešti ir naujų vėjų, parodyti įdomesnių ir netradicinių linksiminimosi būdų.

Su šiuo iššūkiu susidūriau dabar, kai artėja brandaus amžiaus jubiliejus mūsų šeimoje. Tikrai sudėtinga paruošti tiek programą, tiek estetinių ir stilingų vaišių, kurios įtiktų visų kartų skoniui su neišraunamomis tradicijomis: silke, šakočiu, skruzdėlynu ir pan. Suprantu, kad visi šie patiekalai ir desertai yra mūsų istorijos ir net mūsų pačių dalis, nereikia jų nei gėdytis, nei sarmatytis. Gerai pagalvojus, galima ir šias vaišes gražiai patiekti.

Bet šįkart aš apie linksmybes… pramogas. Kaip užimti vyresnio amžiaus žmones? Ypač tuos, kurie sunkiai pasiduoda kitų įtakai ir nenori pakilti nuo stalo. Su laiku šių idėjų tikrai Šventės idėjoje daugės, o dabar norėčiau pasidalinti vienu sprendimu, kuris man labai patiko. 

Žaidimas, mano skirtingų kartų šeimoje išbandytas ir 100 proc. geros nuotaikos dozės prigaminęs. Svarbiausia, čia nereikės niekam pakilti nuo stalo :) jei tai labai aktualu :)

Turi būti vedantysis, kuris uždavinėja klausimus. Visi svečiai bando į juos atsakyti. Kadangi dauguma atsakymų nei į tvorą, nei į mėtą, tai kūrybingumo ir pamandravojimo iš dalyvių galite tikrai tikėtis :)

KLAUSIMAI:

Ką daro protingas vyras, kai moteris pasako, kad nenori jo matyti?
- Visų pirma išjungia šviesą.

Kada ateina senatvė?
- Kai žvakutės ant torto kainuoja brangiau už patį tortą.

- Vis tiek 4 minutes

- Baba-Jaga.

- Lango stiklas.

- Nei viena moteris nesiryžtų devėti tų pačių drabužių kasmet.

- Tavo dantys!

Inga

Gimtadienis šiltu metų laiku labai dėkingas išvykoms ir įdomioms atrakcijoms. Šį kartą lėktuvų tematika apipinta dvimečio šventė buvo pats tas tokiam orui. Kadangi rugsėjo mėn. pradžioje lėktuvai ir parašiutininkai dar intensyviai skraidė bei džiugino visų akis, buvo nuspręsta pasinaudoti šia puikia galimybe ir iš arčiau susipažinti su plačiais metaliniais sparnais. O berniukui – tai iš viso „kažkas tokio“. Patikėkite, laimingi buvo ne tik vaikai, bet ir „suaugę vaikai“.

Pagrindiniai šventės akcentai:
Kvietimai svečiams – bilietas skrydžiui su Augusto oro linijomis
Lauknešėliai vaikams – iš saldainių, šokolado bei ridiko padaryti lėktuvėliai
Tortas su lėktuvu, nešančiu Augusto vardo užrašą
Arbūzas, išpjaustytas lėktuvėlio formos
Morenginiai debesėliai jogurto-varškės deserte
Žaidimas – priklijuoti lėktuvui propelerį
Ekskursija po lėktuvų angarą
Fotosesijos atributika – pilotų, stiuardesių, kapitonų galvos aksesuarai

Augusto gimtadienio tema buvo žinoma jau iš anksto, kadangi jis jau kurį laiką žiūrėdavo pakėlęs akis į dangų, kai išgirsdavo lėktuvo gaudimą. Net naktį išgirdęs gaudesį, nenusiramindavo, jei neprieidavo prie lango pažiūrėti. Todėl, siekiant vaiko smalsumą dar labiau suaktyvinti, buvo nuspręsta nušauti kelis zuikius vienu metu: surengti teminį lėktuvų gimtadienį bei ekskursiją į lėktuvų angarą. Man visada labai svarbus kiekvieno vaiko domėjimasis, troškimas sužinoti daugiau. Todėl džiaugiuosi, kai vaikai per savo dieną ne tik valgo tortą ar linksminasi žaidimų kambary, bet sužino daug naujų dalykų bei įgauna neužmirštamos patirties ir įspūdžių.

Gimtadienio vieta buvo pasirinkta Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklube. Čia skraido parasparniai, šokinėja parašiutininkai. Todėl tai ideali vieta vaikams susipažinti iš arčiau su šiomis transporto priemonėmis ir jų specifika, kilimo ir leidimosi ypatybėmis, pamatyti, kaip iš dangaus leidžiasi žmogus su parašiutu. Ir visai nesvarbu, jog gimtadienyje buvo ir mergaitės, ir berniukai, o amžius svyravo nuo 2-5 metų – visa tai buvo smalsu visiems. Netgi tėveliams.

Aeroklubas turi ir kavinę, kurios interjeras puikiai atspindėjo lėktuvų koncepcijos tematiką. Čia visi svečiai pasivaišino, užkando. Vėliau visi stojo prie užduoties, kur užrištomis akimis reikėjo ant plakato lėktuvui priklijuoti propelerį. Tėveliai taip pat smagiai įsitraukė. Vėliau tą lėktuvą vaikai spalvino ir piešė save, sėdinčius prie skirtingų lėktuvo langelių. Prieš ekskursiją po angarą tėveliai dar spėjo apšilti prie stalo teniso.

Angare pilotas Marius visus supažindino su kiekvienu lėktuvu, papasakojo jų istorijas, kaip jie skrenda, kuo ypatingi ir pan. Žodžiu, čia labiausiai smalsūs buvo tėčiai – tikrai nenuobodžiavo.

Fotosesijai buvo parengtas mažas lėktuvėlis, prie kurio visi svečiai pozavo su pilotų bei stiuardesių sumaketuotais atributais. Visi linksmai paišdykavo, turėjo galimybę įsijausti į lėktuvą valdančius pilotus.

Buvo labai labai linksmas ir įdomus gimtadienis. Netrūko nei šypsenų, nei juoko. Visi vaikai džiaugėsi galimybe pasėdėti lėktuve prie vairo, pamatyti, kaip lėktuvai kyla ir leidžiasi. O man – tiesiog nepakartojamas jausmas buvo stebėti visų susidomėjusias akis bei šypsenas.

Inga

Kūrybinė grupė:
Šventės stilius: Artišokas
Grafinio dizaino darbai bei papuošimai: Artišokas
Dovanėlės-lauknešėliai: Artišokas
Foto: Karle Dru
Vieta: Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubas

Su mamos Nijolės pagalba Dovilytė pasakoja apie savo 3-ąjį gimtadienį. Saldumynų kalnas, taškelių milijonas, pramogų arenos – viskas, ko reikėjo vaikučių šventei:

Nors aš boružytėmis ir ne labai domiuosi, tačiau  vos tik išgirstu dainelę ,,Boružėlė septintaškė“, visuomet pradedu šokti. Todėl mamytė jau prieš gerus metus puikiai žinojo, kad trečiasis mano tortadienis vyks ,,boružėlių pievelėje“.

Graži raudona suknytė su juodais taškeliais visus metus kabojo spintoje nekantriai laukdama tos ypatingos progos. Deja, deja, bet išaušus tai ypatingai dienai, aš nepatikliai dirstelėjau į suknytę: nežavėjo manęs, jog jos sijonėlis nesisuka. Todėl suknytei teko vėl sugrįžti į spintą ant pakabos. Juk tokia ypatinga proga nesinorėjo mamytei bartis su manimi, o ir mamytė per begalę ruošimosi rūpestėlių nelabai turėjo laiko. Visa laimė, kad turėjau kitą dailią suknelę su įvairiaspalviais žirniukais bei plačiai besisukančiu sijonėliu. Visai netikėtai su mamyte atradome komodos stalčiuje pasislėpusias juodas timputes su boružytėmis, bei puskojinytes, ant kurių taip pat ropojo boružės. Sesei suknytė su boružėmis taip pat jau seniai buvo paruošta.

Kol mamytė sukosi virtuvėje ruošdama vaišes, mes su sese linksmai krykštavome užsidėdamos tai vieną, tai kitą lankelį su boružėlių rageliais bei boružių sparnelius. Mamytė nuo 5 val. ryto triūsė puošdama kambarius boružių dekoracijomis, taškuotais balionais, mano nuotraukėlėmis, dailiai tėvelio įmontuotomis į raudonų gėlyčių su juodais taškeliais viduriukus.

DEKORACIJOS

Savaime suprantama, neapsieita ir be dar vieno tėvelio darbelio, t.y. mano vardo užrašo bei metukų skaičiaus: DOVILEI 3. Jau tapo tradicija, tiek per mano, tiek ir per sesės gimtadienius, šventę papuošti tėvelio sumontuotais nuotraukų koliažais į didelio metų skaičiaus kontūrą, bei kitu koliažu, įsikūnijančiu į personažą pagal gimtadienio tematiką.

10 val. ryto kambarys bei balkonas buvo išpuošti taškuotomis dekoracijomis, kurias, laimei, kad darbeliais užsivertusiai mamytei padėjo iškarpyti jos mokinukai. Gaila tik, kad šiemet, kaip ir pernai Dievulis nepalepino mano gimtadienio dieną geru oru, nes mamytė buvo suplanavusi mums saldumynų stalą padengti lauke ant pievelės. Tad teko gražuolėms gardžiais saldumynais kvepiančioms boružėms nusileisti ant staliuko balkone.

Štai eilėraščio originalas, kurio žodžius praleiskite kokius tik norite, tik ne per dažnai. Eilutėje ne daugiau kaip vieną:

Boružėlė po lapu,
Jai tenai labai smagu.
Žalią spalvą jinai mėgsta
Ir tenai gerai jai slėptis.

Ji yra visa taškuota
Lygtai būtų nuspalvota,
Jos taškiukai juk juodi
Ir dažniausiai septyni.

Poetų kūrybos vertintoja buvo mamytės kolegė lietuvių kalbos mokytoja.

Mūsų šventėje, kaip tikruose egzaminuose, tik daug linksmesne forma. Po lietuvių kalbos ,,egzamino“ sekė matematikos egzaminas vyresniems berniukams, kurie turėjo kuo greičiau suskaičiuoti, kiek duotame lape yra boružėlių. Tačiau čia buvo tikrinamas ir berniukų pastabumus bei jų greita orientacija. Nors boružėlių lape buvo iš viso 84, tačiau mano pusbrolis ir kaimynų berniukas buvo iš tiesų pastabūs, nes užteko suskaičiuoti, kiek vienoje eilėje yra boružių ir padauginti iš eilių skaičiaus. Greičiau įveikusiam užduotį berniukui, atiteko chupa chups saldainiukas iš po paslaptingos boružės sparnelio.

Sekantis ,,egzaminas“ – užsienio kalbos: reikėjo iššifruoti mano vis dar nelabai aiškiai ir vien tik tėveliams bei sesei suprantamus žodelius. Ši užduotis buvo mamytės suplanuota atlikti pievelėje, išslapstant boružes su kitoje pusėje užrašytais žodeliais po gėlytėmis, tačiau teko rinktis ,,kambarinį“ variantą, duodant svečiams išsitraukti iš taškuotos rankinės po boružę su žodeliu. Įveikę su mano tėvelių ,,vertimo“ pagalba šią užduotėlę, manau svečiai mane dabar tikrai geriau supras ir mes daug geriau susikalbėsime. Mano žodelių pavyzdėliai: gandas – gandras, dagas – draugas ir t.t.

Po sunkių egzaminų sekė nuotaikinga muzikos pamokėlė. Kiekvienas svečias išsitraukė po skirtingą visiems puikiai žinomos dainos ,,Boružėlė septyntaškė“ eilutę ir turėjo dainuoti. Kadangi su paleista ,,fonograma“ ne kaip sekėsi suspėti nedainingiems svečiams į taktą, tad kur kas geriau nuskambėjo variantas be jokio muzikinio fono. Galiausiai, visi svečiai smagiai choru traukė priedainį ,,lia lia lia lia“.

Jau tradicija tapo užduotis užrištomis akimis ką nors priklijuoti ar nupiešti ant teminio plakato. Šį kartą klijavome ant boružės taškelius ir ne bet kokius, o su svečių nuotraukėlėmis. Smagu ir linksma buvo žiūrėti į svečius apgraibomis einančius pasieniais ir ieškančius plakato, visiems stebėtojams sufleruojant aukščiau ar žemiau, dešiniau ar kairiau klijuoti taškelį. Gavosi išties nuotaikinga boružėlė, kuri jau kelios savaitės vis dar tebesipuikuoja ant mūsų sienos.

Liko nepamiršti ir du svečiai berniukai, bebaigiantys šeštą klasę. Nors jiems jubiliatė ir atrodo dar maža damutė, tačiau šie du vaikinukai visuomet noriai atvyksta į mūsų organizuojamus gimtadienius, laukdami staigmenų ir norėdami pasmaližiauti skanumynų gardumynų. Taigi, ir per šį gimtadienį jie neliko pamiršti su specialiai jiems abiems paruošta judria ir kūrybiška užduotimi. Per tam tikrą laiko tarpą turėjo be rankų susprogdinti po raudoną balioną, kurio viduje buvo prikarpyta daug juodų taškelių, pripūsti po naują raudoną balioną ir ant jo suklijuoti po kuo daugiau taškelių. Berniukų mamos palaikė savo sūnus šūksniais ,,Mano sūnus gali“, o pralaimėjusiojo berniuko mama taip įsismagino, kad pati ėmėsi visų juodų taškelių klijavo ant baliono.

Kol vyresnėliai žaidė šį žaidimą, mes, mažiausieji šventės dalyviai (nuo 2 iki 4 metukų) išsitraukėme iš maišelio po juodą figūrėlę (kvadratas, širdelė, žvaigždutė, …) ir ėjome ieškoti po visus namus, kur ,,ropoja“ boružėlė, kuriai ant nugarytės trūksta būtent tos ištrauktos figūrėlės. Suradę reikiamą boružę, figūrėles mes klijavome ant boružių nugaryčių.

Per ankstesnius gimtadienius mamytė vis būdavo sugalvojusi, bet dažniausiai atsisakydavo kūrybinių, piešimo užduotėlių galvodama, kad vaikučiai nenorės terliotis ar išsitepti su dažais. Pasirodo mama klydo. Paskutinei užduotėlei atlikti buvo įkurta boružėlių dirbtuvėlė virtuvėje. Tik niekaip neišsprendėme dilemos, kaip pagal internete rastą boružės pavyzdį, kuri buvo išpiešta ant Kinder dvipusio kiaušinio vieno kevalo, nulupti lipduką su visais užrašais. Bandėme visokiais būdais, bet nepavyko. Tačiau mamytė buvo paruošusi ir atsarginį variantą – nuotaikingomis boružėlėmis pavirto graikinių riešutų kevalėliai.

Šventei artėjant į pabaigą, prieš pučiant torto žvakeles, svečių smaližių laukė dar viena saldi šokoladinė staigmena. Šokolado fontanu netgi labiau susidomėjo ir pasirodė beesą didesni smaližiai ne vaikai, o suaugusieji. Abiejų dukryčių krikšto tėveliai gerą pusvalandį smaližiavo ir gamino iš braškių greitai suvalgomas boružėles :) Mama gavo pastabą, kodėl šokolado fontano neparodė šventės pradžioje, o tai kai kurie svečiai juokavo, kad net nebūtų sėdę už stalo. Nors mamytė turėjo mintį prieš šventę pagaminti iš braškių boružytes, aplietas šokoladu, bet teisingai nujautė, kad ko gero svečiams kur kas labiau patiks patiems murkdyti braškes šokolado fontane. Dar buvo galima pagaminti boružyčių iš perteptų apvalių sausainėlių, juos pasmeigiant ant pagaliuko ir pamirkant į šokoladą bei spalvotus žirniukus ar pabarstukus.

Kas per boružėlių šventę neturėsite šokolado fontano, manau, galite pasinaudoti štai tokia dar viena idėja: esu mačiusi internete čiulpinukus ,,čiupa čiups“ apdengtus boružėlių sparneliais, o galvytė, tas saldainiukas apvyniotas juodu popierėliu, nupieštos akytės. Ant sparnelių galima užrašyti ir po kokią mįslę, svečio vardą ar paprasčiausią žodį ,,Ačiū“.

Taigi, užduotėlių ir stalo puošybos elementų galima prigalvoti dar daug ir visokiausių. Viskas priklauso nuo mamyčių fantazijos ir noro padaryti savo vaikučiui gražią šventę.

Šventės kulminacinis momentas – žvakelių ant torto pūtimas. Radome pirkti net ir žvakeles boružytes. Tik visada bėda, kad aš užmigau tėveliui ant rankų šventei vos įsibėgėjus ir … miegojau iki pat ryto. Trumpai tariant, aš praktiškai pramiegojau savo 3-iąjį gimtadienį. Tačiau liko daug gražių akimirkų įamžintų nuotraukose. Žvakutes su didžiausiu malonumu užpūtė sesutė su geriausia drauge. O apie viską, ką aš jums parašiau, papasakojo man ryte mamytė.

Iš tiesų buvo smagus ir, galima sakyti, pirmą kartą taip sklandžiai pavykęs gimtadienis. Ir visus suplanuotus patiekalus mamytė suspėjo pagaminti laiku, ir visos užduotys buvo su didžiausiu svečių entuziazmu įvykdytos. Svečiai išvyko pilni klegesio, pilnomis kišenėmis čiupa čiups saldainukų, kuriuos laimėjo už užduotis, prisismaližiavę skanaus medaus torto, prisilaižę fontanais besiliejančio šokolado. Vaikučiai gavo dar ir po lauknešėlį su raudonais ir juodais guminukais bei magnetinėmis boružytėmis.

Nijolė

Na, ilgai ilgai ilgai galvojom, kokia tema gimtadienį rengti vaikams… Niekaip nesisekė.  Visos temos buvo vienaip ar kitaip netinkamos… Pasirinkom tokią temą, kurią žino ir mėgsta visi vaikai – Angry Birds!  Paieškojus idejų internete, pasirodė, kad tiek LT, tiek užsieny tema jau įsivažiavus. Mes irgi nenorėjom atsilikti! Tad stengėmės su idėjomis: balionais, girliandom, maistu ir žaidimais.

Tortą dekoravome su jubiliatu. Jam šis užsiėmimas labai patiko: klijavo sausainius, iš saldainių statė bokštą, dėliojo paršiukus ir paukščiukus. Sunkiausia buvo padaryti laidynę. Ją pavyko pagaminti iš trečios bandytos maistinės medžiagos – paprasčiausios duonos riekės. Galite įvertinti mūsų šedevrą. Kai valgėme tortą, visi vaikai su torto gabalėliu gavo po žaisliuką, kurių karštinė, pasirodo, dar nebuvo praėjus!

Šventės meniu:

• 2 rūšių paukščiukai sumuštinukai,
• paukščių lizdas – sūrios lazdelės su įvairiais kiaušiniais (tikruosius virtus kiaušinius vėliau panaudojom žaisdami žaidimą su šaukštais, o kai kurie mėgėjai ir suvalgė po vieną kitą kiaušinį vaišių dorojimo metu),
• agurkų griežinėliai – paršiukų knysliukų nosytės (puikiai tiko prie kepamų dešrelių),
• pomidoriukai-paukščiukai;
• arbūzas – paršiukų karalienė;
• be abejo, Angry Birds guminukai, saldainiukai.

Žaidimai – įgyvendinom Angry Birds žaidimą realybėje ir pritaikėm kitus jau žinomus žaidimus:

• Angry Birds dėžių statinys – žalius balionus dekoravom “būti“ paršiukais, paukščiukai buvo dekoruoti raudoni kamuoliai (jubiliato tėtis jų lengvai rado Senukuose). Sunkiausia buvo padaryti laidynę, čia taip pat padirbėjo tėtis: ją pagamino iš odos gabalo ir sporto prekių parduotuvėje pirktos treniruoklių gumos. Dirbinį pririšom prie 2 medžių.
• Virto kiaušinio nešimas ant šaukšto aplink kokią nors kliūtį.
• Baliono su pagaliuku nešimas delne – žinokit, ne tokia lengva užduotis kaip atrodo! O dar kai papučia lengvas vėjelis!

Dėkoro idėjos: girliandos, dekoruoti balionai, dekoruoti limonado buteliai, kt…

Dovilė

„Snaigės sukas ratu,
Šokti su jomis kviečia.
Prisijunki ir tu,
Rugilė į snaigių puotą tave kviečia…“

Tokiais grupės  ,,Mango“ dainos perkurtais žodžiais Rugilytė kvietė svečius į savo  snaigių gimtadienį. Snaigių tema gimė visai netikėtai ir visai ne pagal kokį nors dukros pomėgį, o tiesiog todėl, kad dukros gimtadienis – žiemą. Gimtadieniui idėjas pradėjau rinkti praktiškai nuo rugsėjo mėnesio, o dekoracijų ruošimo ėmėmės spalio mėnesį.

DEKORACIJOS

Pirma šovusi į galvą mintis, jog kambarį papuošime su mano karpytomis snaigėmis, o atėjusiams svečiams įsegsime po mano nertą mažą snaigytę. Vėliau kilo mintis, jog dekoracijoms puikiai galima panaudoti popierines apvalias ,,tortines“ servetėles. Tad kambarį išpuošėme su  ant nedidukių tortinių servetėlių priklijuotomis dukrytės nuotraukomis iš 4-ųjų jos gyvenimo metukų. Taip pat ant servetėlių užrašėme juokingus dukrytės pasisakymus, kuriuos kaupiu jos dienoraštyje, ir sukabinome koridoriuje. Mačiau gimtadienio metu ne vieną svečią besišypsantį skaitant Rugilės juokelius.

Ant didesnio skersmens servetėlių užklijavome jubiliatės vardo raides, bei ,,4“. Beje, jokių šablonų neėmėme iš interneto. Visas mamytės idėjas stengėme įgyvendinti su įvairiomis maketavimo programomis, su kuriomis labiau draugauja tėvelis. Dukrytes baltai papuošti buvo ne didelė bėda, nes visuomet turime šventinėms progoms pasiruošusios baltų palaidinių, na o mamytės kolegė, mokanti dailiai siūti, netruko pasiūti po puošnų  baltą tiulio sijonėlį.

SALDUSIS STALAS IR ŠVENTINĖS VAIŠĖS

Didžiausias dėmesys ir mano rūpestėlis buvo saldaus stalo vaišių suruošimas. Bet viskas išsirutuliojo savaime, be didelių pastangų. Dominavo dvi spalvytės: balta ir melsva. Prikepiau kalėdinių meduoliukų skonio snaigių formos sausainėlių, iš grietinėlės padarėme baltos žele stiklainiukuose, tradicinius bananinius keksiukus apliejome baltu glaistu ir papuošėme melsvomis snaigytėmis, tokiomis pat, kaip ir ant torto. Didžiausios saldaus stalo puošmenos buvo iš balto šokolado  į specialias formeles išlietos snaigės ant pagaliukų  bei senių besmegenių su melsvomis kepurytėmis ir šalikėliais paradas (balti jogurtinio gėrimo buteliukai). O kur dar balti sniego kamuoliukai – Rafaelo saldainiukai, saldainiai su snaigėmis, kurių buvo gausus pasirinkimas prieš šventes.

ŽAIDIMAI IR VEIKLA

Pasiruošiau labai daug žaidimų, tačiau, kaip visada, ir šį kartą kai kurių žaidimų teko atsisakyti, nes vaikučiai nuo daug veiklos tapo pernelyg išsiblaškę ir norėjo pažaisti tiesiog tarpusavyje. Paprastai visuomet stengiamės į žaidimus įtraukti ne vien tik svečius vaikus, bet ir juos atlydėjusias mamytes. Šventės puotą pradėjau su ilga rimuota mįsle apie snaigę:

„Papleveno, pasisuko
Ir man tiesiai ant delniuko.
Snaige, ar ne per anksti,
Pasidžiaugtumei pati.

Spindi snaigės baltas pūkas
Štai kaip papuoštas delniukas.
Aš prie lūpų jį keliu
Plykst pavirto lašeliu.“

Po to sekė kalėdiniai sveikinimai, nes vos prieš keletą dienų buvo praėjusios Kalėdos, nors, tiesą sakant, dukrytės gimtadienis yra prieš pat Kūčias. Man Kalėdos asocijuojasi su mažais angeliukais… O kas tėvelių mažieji angeliukai? Tai – jų vaikučiai… Taigi, pirmąja užduotimi svečiai buvo paraginti pagal duotą pavyzdėlį pagaminti iš tų pačių mažesniųjų tortinių servetėlių po mažą angeliuką, užrašyti ant sijonėlio palinkėjimą ir įteikti mamytėms.  Mamytės džiaugėsi tokiomis vaikučių dovanėlėmis.

Kol vaikučiai lankstė ir klijavo angeliukus, mamytės rašė palinkėjimus Rugilytei į jau tradiciniu nuo 1 metukų  tapusį palinkėjimų albumėlį. Greta kiekvieno palinkėjimo priklijavau tortinių servetėles, kurių viduriukuose po šventės atsidūrė kiekvieno svečio nuotraukytės su jubiliate.

Kadangi Kalėdos siejasi vaikučiams  ne tik su eilėraštukais, skirtais Kalėdų seneliui, bet ir su vaidinimais vaikų darželiuose, tad ir mes įtraukėme į savo šventės scenarijų vaidybinę užduotėlę. Svečiai išsitraukė lapelius, ant kurių buvo parašyti žodžiai susiję su žiema, Kalėdomis ir turėjo be žodžių suvaidinti tai, kas buvo parašyta, o kiti svečiai turėjo atspėti. Entuziastingai į šią užduotį įsitraukė ir mamytės padėdamos savo vaikučiams. O žodžiai buvo štai tokie:  snaigė, ledo rūmai, rogutės, varveklis, senis besmegenis, snieguolė, dovana, Kalėdų senelis.

Kita užduotėlė buvo skirta svečių pastabumui patikrinti. Išdalintuose lapuose, kuriuose buvo daug snaigių, reikėjo surasti po dvi vienodas snaiges.

Neapsiėjome ir be svečiams, net ir suaugusiems patinkančios piešimo užduotėlės užrištomis akimis. Ant tuščio balto lapo svečiai turėjo užrištomis akimis ,,atgaivinti“ senį besmegenį : mažesnieji šventės dalyviai priklijavo senio besmegenio kūną (tris apskritimus), o vyresni piešė  jam  užrištomis akimis akis, nosį, burną, sagas, šluotą, kojas, šaliką, kibirą ant galvos ir t.t.  Kitiems svečiams teko taip pat gana smagi palaikančioji užduotis – patarti, kur piešti. Žinoma, buvo ir tokių svečių, kurie dėl linksmumo specialiai klaidino piešėjus.

Ir kaip gi snaigių puota be snaigės karpymo užduoties. Net ir nemokantys karpyti snaigių berniukai išmoko tai kuo puikiausiai padaryti. Kieno snaigės buvo įmantresnių raštų, kieno paprastesnės. Na, o kam norisi įmantrių snaigių, karpymo raštų galite pasižiūrėti štai čia:

Dar viena užduotis, jau tapusi mūsų gimtadienių tradicija, tai mįslių spėliojimas ir užduotėlių su klausimais iš dukrytės gyvenimo sprendimas. Šį kartą pasirinkome žiemiškas mįsles, kurios buvo surašytos ant popierinių ,servetėlių-snaigių, nutūpusių įvairiose kambario vietose. Suradęs mįslę vaikas ją garsiai perskaito, ir visi svečiai draugiškai kartu spėlioja:

1. Be kojų , be sparnų į medį įskrido. (Sniegas)
2. Be rankų, be kojų, o gražiai piešia. (Šaltis)
3. Matau – negirdžiu, girdžiu – nematau. (Sniegas ir lietus)
4. Nei šertas, nei girdytas, o diena dienon tunka. (Ledas)
5. Ore skraido, ant žemės guli, medyje tupi, ant rankos kaista, vandenyje prigeria, prie krosnies išnyksta. (Snaigė)
6. Rudenį gimsta, pavasarį miršta. (Sniegas)
7. Seni kubilai, nauji dangčiai. (Užšalusios balos)
8. Už lango skiedros byra. (Sninga)
9. Kokios gėlės žydi tik žiemą? (Ledinės lango gėlės)
10. Vasarą su kailiniais, žiemą su marškiniais (medis)
11. Nors ką tik gimęs,
    Jį vadina seniu.
    Nors jis ne žilas,
    Bet baltas ir be plaukų.
    Nors visad tyli,
    Bet sako, kad jis be smegenų.
    Tai kas jis? (Senis besmegenis)
12. Kokiame sode visą laiką žiema? Kur jis yra? (Žiemos sode Kretingoje)
13. Kokio medžio šaknys auga į viršų? (Varveklio)

Dar vienas žaidimas buvo į 7-8 dalis sukarpytų snaigių dėlionė. Žinia, snaigių raštai – gana įmantrūs, tad prireikė ir mamyčių pagalbos.

Gimtadienio pabaigoje laukė dar viena komandinė kulinarinė užduotis – pagaminti ledų kokteilius iš plombyro ledų bei sulčių. Galiausiai gimtadienio šventę vainikavo burnoje tirpstantis, kaip tos snaigės, tortas.

Nors Rugilytės snieguotas gimtadienis vyko tarp žiemos švenčių, kurios, šiek tiek nuvargina ir mažus, ir didelius, po tokio turiningo ir veiklaus gimtadienio, svečiai išsiskirstė su puikia nuotaika bei geromis emocijomis.

P.S. – Rezervui dar turėjome keletą užduotėlių, kurios galbūt bus naudingos jums, rengiant ir savo vaikučių gimimo dienas: suklijuoti iš figūrinių makaronų snaiges, visiems svečiams sudaryti gyvą snaigę, išdėlioti ant popieriaus lapo visiems svečiams snaigės forma (ratuku) savo delnų, pavilgytų į baltą ar melsvą guašą, antspaudus; guašu išmarginti snaigių raštus ant nupjautų plastikinių butelių dugnelių.

Nijolė

Teminiai vaikų gimtadieniai visuomet pasiteisina, kai norisi jubiliatui sukurti Tikrą šventę. O dar jeigu gimimo dienos programa edukacinė – tai vienu šūviu nušaunami keli zuikiai. Pas mus svečiuose  Artišokas su vintažiniu stiliumi dekoruotu gimtadieniu „Kelione aplink pasaulį“, kuriame edukacinių užsiėmimų tikrai netrūksta.

Teminio gimtadienio „Kelionė aplink pasaulį“ programa ir visas dekoras buvo pradėtas planuoti po to, kai jubiliatė, būsimoji penkiametė, Justė panoro gimtadienio dovanų – Žemės gaublio. Mergaitė dar 4-ojo gimtadienio dieną buvo gavusi didelį Pasaulio žemėlapį, kuris per metus buvo išstudijuotas kiaurai išilgai, tad visai nenuostabu, kad geografijos, gamtos pažinimas neapsiribojo ties juo.

Mylimiausi šventės akcentai:
Vintažiniai kvietimai
Didelis vintažinio stiliaus Pasaulio žemėlapis virš saldaus stalo
Vaiko-svečio pasas su lipdukais kelionei aplink pasaulį
Foto rekvizitai gimtadienio fotosesijai
Ir, žinoma, pagrindis šventės akcentas – Justės dovana – šviečiantis Žemės gaublys

Paprastai, rengiant gimtadienio programas mes siekiame, kad jos taptų ne tik svečių užėmimas, bet ir suteiktų pridėtinės vertės vaikų lavinimui. Todėl šios gimimo dienos programėlė apėmė ir pažinimo pamokėles, smulkiosios motorikos vystymą, ritminio bei kūno kinestetinio intelekto lavinimą.

Visi vaikučiai buvo pakviesti prie Justės dovanos – Žemės gaublio. Sukritę prie jo, aptarėme, kokie yra Žemynai, kur mes gyvename, kaip galime keliauti nuo vieno Žemyno prie kito, kur yra Šiaurė ir Pietūs… Su kompasu bandėme išsiaiškinti, kur yra Rytai ir Vakarai, kaip jo pagalba laivai nepasiklysta plačiuosiuose vandenynuose. Išsidalinome pasus ir pakvietėme visus keliauti kartu.

Europa. Apsilankėme Ispanijoje, kur vaikai susipažino, kaip atrodo flamenko šokėjos, su muzika bandėme atkartoti jų šokio judesius. Po užduotėlės kiekvienas vaikas gavo po lipduką, kurį reikėjo priklijuoti ant pase esančio Europos žemyno.

Azija. Atskridome tiesiai į Kiniją, kur išbandėme dviejų pagaliukų valdymo meną lėkštėje. Užsiklijavome lipduką ir plaukėme į Australiją.

Australija. Čia, žinoma, visiems vaikams teko galimybė įsijausti į kengūrų vaidmenį. Šokinėjome per sukamą virvę. Tiesa, labai džiaugiamės pasirinkę ne vaikų kambarį, o šeimos užimtumo centrą „Pasakų vaikai“, kuriame radome visą reikalingą inventorių tokiai programai pravesti. Jeigu ir jūs norėsite praleisti savo vaiko gimtadienį kartu su vaikais, o ne atskirai nuo jų, ši vieta – būtent tokia ir yra: saugu, erdvu ir tik jūs vieni.

Antarktida. Buvome paruošę ledukų pingvinukų formos tam, kad pažiūrėtume, kaip greitai ar lėtai tirpsta ledas mūsų rankose bei šiltame kambaryje.

Afrika. Susipažinome su Pasaulio stebuklais – piramidėmis ir žmonėmis juodaodžiais.. Gi pasirodo, ir kitokių spalvų yra žmonių pasaulyje…

Pietų Amerika. Susipažinome su indėnais ir jų kultūra. Užsiklijavome vėl lipdukus.

Šiaurės Amerika. Buvo paruošta užduotis užmesti virvę ant daikto, taip, kaip meta tikri kaubojai.

Na, ir pagaliau vėl Europa… Tačiau iš visos ilgos kelionės, panašu, kad vaikams didžiausią įspūdį paliko pasas su lipdukais… Nublanko ir kengūros, ir flamenko.

Šventinis saldaus stalo dekoras buvo taip pat pasirinktas vintažinis. Jį puošė didžiulis plakatas su įveikta kelionės trajektorija ir jubiliatės Justės vardu. Dabar šį plakatą galės pasikabinti namuose ir pildyti jį kitais lipdukais, piešti bei kurti savo keliones, iliustruoti žaidžiamus nuotykius.

Prieš torto pjovimą visi svečiai vaišinosi picomis. Ir iš kokios gi jos šalies kilusios, a? Vėliau ragavo ir prancūziško deserto – kanelių (canelé).

Na, o po torto visi vaikai buvo pakviesti įsiamžinti fotosesijoje su aplankytų Žemynų personažų foto rekvizitais.

Štai taip pralėkė gimtadienis.. ir laivais, ir lėktuvais… apkeliavome visą Pasaulį. Na, o Justei linkime kad ši kelionė kada nors virstų TIKRA. Gražaus pažinimo ir didelio, kaip Žemė, smalsumo, tau! Būk laiminga šioj Žemėj…

Inga / ArtiŠokas

Kūrybinė grupė:

Vieta: Šeimos užimtumo centras „Pasakų vaikai“
Planavimas ir organizavimas: ArtiŠokas
Dekoravimas: ArtiŠokas
Kvietimai ir pasai su lipdukais: ArtiŠokas
Foto rekvzitai/atributai: Šventės idėja